pelėgaudai

pelė́gaudai sm. pl. (1) Pkr žr. pelėkautai: Bajoras, girdėjau, atsiuntęs klebonui metinio sampylo: pirštinę rugių, žekę kviečių ir tokį kąsnelį lašinių, kaip tik į pelėgaudus padėti Vaižg.